Ideta nauju paveiksliuku.Pasiziurekit.         

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 165   Grupė: Bendra  

Aciusk savo gyvuno nuotraukyte ir mes isrinksime graziausia katino nuotrauka.Siuskite man i el.pasta o jis yra xekelex@gmail.com.Rasidamas laiska nepamirsk parasiti savo varda , pavarde ir gyvuno varda.

Vyksta nuo 2008-07-01 iki 2008-08-31

 Prizai:

1.vieta gaus i el.pasta kaip nupiesti ,,Simpsonus,,.

2.vieta gaus i el.pasta 10 labai graziu kaciuku nuotrauku.

3.vieta jo gyvuno nuotrauka idesime i puslapi.

Komentarai: 3   Peržiūrėjo: 436   Grupė: Bendra  

Jei turite klausimu rasikit i el.pasta  xekelex@gmail.com

Komentarai: 1   Peržiūrėjo: 178   Grupė: Bendra  

Kaip suprasti kačių kūno “kalbą”
Kai kurie žmonės (dažniausiai šunų savininkai) mano, kad katės yra uždaros, nepriklausomos ir nekomunikabilios. Bet šie žmonės tikriausiai niekad nėra auginę katės ir nežino, kokios jos gali būti mielos ir draugiškos. Jie tikriausiai niekad nėra patyrę ilgesingo glaustymosi prie kojų, kuris reiškia “aš tave myliu” arba pašėlusio uodegos vizginimo kuris reiškia, kad už lango yra kažkas nepaprastai įdomaus. Galbūt katės ir “nešneka” taip išraiškingai kaip šunys, tačiau jų kūno kalba “pasako” tikrai daug. Tereikia ją suprasti.
Judantys kūnai

Kūno kalba yra natūrali kačių komunikacijos forma ir vienas būdų jų savininkams suprasti katės elgesį. Jei jums reikia pagalbos suprantant savo augintinį, pateikiame kačių kūno kalbos pradmenis.
Nugara išlenkta, kailis pasišiaušęs. Maži kačiukai tuo gali norėti pasakyti “pažaisk su manim”. Tačiau jei katė vyresnė, tai dažniausiai reiškia “palik mane ramybėje”, ypač jei ji dar ir urzgia ar įdėmiai žiūri, o jos judesiai sustingę.
Draskymas nagais. Taip dažniausiai elgiasi maži kačiukai ir ekspertai dažnai klysta sureikšmindami tokį suaugusios katės elgesį. Tikriausiai šis elgesys – kilęs iš vaikystės, be jokios aiškios priežasties. Katėms taip tiesiog patogu.
Trynimasis į koją. Tai natūralus žymimasis kačių elgesys. Katė padengia jus feromonais iš savo liaukų esančių ant veido, todėl jūs, kaip ir visa kita namuose įgyjate jai malonų kvapą. Trynimasis į koją taip pat gali būti savininko paskatintas elgesys, nes jis dažniausiai sukelia glostymą ir kitą malonų elgesį.
Kojų judesiai. Jei katės kojos pilnai ištiestos, tai rodo, kad ji pilnai savimi pasitiki ir yra pasiruošusi pulti. Sulenktos priekinės katės kojos rodo, kad mieliau išvengtų kovos, bet gins save, jei to prireiks. O jei tuo pačiu sulenktos ir galinės kojos, tai rodo neapsisprendimą ar netgi baimę.

Ausys atlenktos atgal. Tai gali reikšti vieną iš dviejų: jei jūsų augintinio ausys užlenktos atgal ir ji yra sustingusi, ji siekia įvertinti situaciją ir pasiruošti kitam veiksmui. Bet jei jos kūnas yra prispaustas prie žemės ji tikriausiai jaučiasi kalta, ar padarius ką negero – taigi verčiau patikrinkite ar nesudraskytos užuolaidos, ar sofa.
Pastatytos ausys. Bendrai tai rodo jūsų katės susidomėjimą tuo, kas vyksta aplink. Tačiau yra keletas visiškai skirtingų šio elgesio reikšmių. Pakelta galva reiškia dominavimą, nuleista galva – nuolankumą, o įtraukta – nuobodulį.
Garso efektai
Murkimas. Katės murkia, kai yra laimingos, tačiau ir kitos emocijos gali sukelti murkimą. Katės murkia, kai joms skauda, kai jos bijo, ar laukia ko nors, kas suteiktų joms džiaugsmo.
Šnypštimas. Šnypščianti katė taip išreiškia savo nepasitenkinimą ir turėtų būti palikta viena.
Ką pasako uodega
Trūkčiojanti uodega. Tai dažniausiai reiškia, kad katė yra labai susidomėjusi kažkuo, ką ji mato (pavyzdžiui, karvelį už lango). Tačiau tai gali reikšti ir grobuoniškumą, ar teritorinį susijaudinimą, kas gali vesti į agresiją. Jei taip yra, palikite ją vieną, pakol ji nurims.

Palenkta (užlenkta žemyn) uodega. Taip dažniausiai elgiasi išsigandusi katė, ypač jei ji urzgia ausys priplotos, vyzdžiai išsiplėtę. Išsigandusi katė gali įdrėksti ar įkasti. Geriausia ją palikti vieną.

Judanti (linguojanti) uodega. Platus mosavimas uodega rodo susierzinimą, tuo tarpu maži judesiai rodo susijaudinimą ir smalsumą.

Virpanti uodega. Daug kas mano, kad tai didžiausia meilės išraiška, kurią katės gali parodyti. Katės dažniausiai tai parodo tik savo mėgstamam asmeniui.
Kitas elgesys
Purkštavimas. Katės dažniausiai purkštauja dėl to, kad jos atsitraukia. Priešiškoje situacijoje dominuojanti katė visada žiūri tiesiai konkurentui į akis. Katė kuri žiūri į šoną nenori rizikuoti padidinti priešiškumą. Kai žmogus žiūri katei į akis, jis tampa dominuojančiu konkurentu. Kadangi žmogus yra didesnis nei katė, ji apsigalvoja ir pasiduoda, tai išreikšdama purkštavimu. Kai purkštavimas baigiasi, dažniausiai katė nurimsta ir pradeda murkti.

Draskymas. Kai katė sudrasko jūsų naujas garso kolonėles, ar odinį fotelį, ji paprasčiausiai gali ieškoti dėmesio – tai jos būdas pasakyti “pažiūrėk į mane, aš egzistuoju”
Pilvo parodymas. Kai katė apsiverčia ir išverčia savo pilvuką, ji jums duoda visišką komplimentą. Tuo ji parodo, kad jumis pasitiki.

Gulėjimas žemai. Jei katė guli prisiplojus prie žemės arba šliaužia, ji jaučiasi klastingai ir yra pasiruošusi pulti. Saugokitės, nes “auka” gali būti jūsų basa koja.

Paglostyk mane. Specialistų teigimu, katės prisimena savo vaikystę. Jos mato žmones, kaip savo motinas. Kai jūs paglostote katę, paglostymas gali priminti motinos liežuvį laižantį jai kailį.

Kūno dydis. Kai katė padidina savo kūną, ji stengiasi atrodyti kuo didesnė prieš savo priešininką. Tai būdas išgąsdinti priešininką.
Kada kūno kalba gali reikšti problemą?
Kūno kalba gali reikšti ligą ar negalavimą. Jūsų katei reikia veterinaro pagalbos jei ji:
Neėda
Nebendrauja su namiškiais ir užsidaro savyje
Nereaguoja į rūpinimąsi ja, o kailis pasidaro nušiuręs ir pasišiaušęs
Pastoviai čiaudo
Pastoviai drasko
Sunkiai kvėpuoja

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 1956   Grupė: Bendra  

Skudurinukės taip vadinamo todėl, kad šeimininkui ant rankų suglemba it skudurinės lėlės. Tvirtinama, kad šios katės nemoka gintis, nevengia iškilusio pavojaus ir nuolankiai susitaiko su likimu. Dar sakoma, kad jos puikiai pakelia skausmą. Deja, kvailių, tikinčių šiomis nesąmonėmis, labia daug. Skudurinukės jaučia skausmą kaip visos katės; tiesiog jos labia romaus, taikaus būdo ir nepaprastai atsparios stresams. Ir be galo meilios. Šios katės kantriai nukenčia skriaudas ir visiškai atsipalaiduoja, paimtos ant rankų, ne dėl kokių nors genetinių veiksnių, o tiesiog iš didžiulio pasitikėjimo žmogumi. Skudurinukė - didelė, raumeninga, bet labia grakšti ilgo kūno, trumpo galingo kaklo ir plačios krūtinės katė. Pleištiška galva vidutinio dydžio, žandai stambūs, smakras storas. Vidutinio dydžio ausys gana toil viena nuo kitos, jų galiukai apskriti. Nosis vos vos įgaubta, didžiulės akys elipsės formos, visada mėlynos. Kuomėlynesnės akys, tuo geriau katei seksisparodoje. Skudurinukių su žymėmis kūnas kreminis, o snukutis, ausys, kojos ir uodega tamsesni. Krūtinė paprastai šviesesnė už kitas kūno dalis. Kačių su tamsiai rudomis ir su melsvomis žymėmis kūno spalva tamsesnė negu kačių su šokolado spalvos ir alyvųspalvos žymėmis. Skudurinukė su žymėmis negali turėti baltų lopų. 

Komentarai: 3   Peržiūrėjo: 3113   Grupė: Bendra  

Meino meškėno katė visą laiką buvo laikoma Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Nepaisant to, šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėno katėms buvo priskiriamos tik tos, kurios turėjo rainą su įrudžiu kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Mitas teigia, kad šios veislės protėviai, 6 katės, buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, atvežtais į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių.

Pirmos Meino meškėno katės buvo užregistruotos literatūroje 1861 metais. Jos dalyvavo pirmose parodose Bostone ir sudarė rimtą konkurenciją Turkų Angoros katėms. 1895 metais, Medisone, katė Cosie buvo pripažinta geriausia iš geriausiųjų. Bet kai 1900 metais atsirado "persai", Meino meškėno katėms teko pasitraukti. Ir nors jos liko mylimiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik XX amžiaus 6-ajame dašimtmetyje.

Visos Meino meškėno katės savybės rodo, kad ji išgyventų sunkiomis sąlygomis. Tai storas kailis, stambūs kaulai - o tai labai svarbu medžiotojui. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį - nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys - taip pat išlikimo bruožai. O kvadratinė ir pailga galva leidžia gauti maisto iš užšalusių upių ar balų.

Nors 30 kilogramų Meino meškėno katės svoris - tai tik mitas, tačiau šios katės iš tikrųjų gana stambios. Patinai sveria 13-15 , o patelės 9-11 kilogramų. Prie šio svorio pridėkite 10-15 cm kailio ir gausis pati solidžiausia ir galingiausia katė pasaulyje.

Meino katės vystosi gana lėtai. Normalų ūgį jos įgauna būdamos 3-5 metų. Ir, kas įdomiausia, kad per visą savo gyvenimą jos išsaugo kačiuko temperamentą, atrodytų, nelabai besiderinantų su išvaizda. Netgi balsas, toks mielas ir švelnus, atrodo nenatūraliai. Garsų riaumojimą, kuris labiau tiktų prie šios katės išvaizdos, galima išgirsti labai retai.

Pagal savo temperamentą, tai katės kompanionės, mėgstančios bendrą gyvenimą šalia žmonių. Jos nereikalaus švelnumo, tiesiog lydės jus ir bus pasirengusios suteikti pagalbą. Meino meškėno katė - tai draugas ir partneris, bet jokiu būdu ne kaprizingas vaikas. Jos elgiasi kaip klounai, bet niekada nepadaro jokios žalos. Meino meškėno katės visada ras bendrą kalbą su bet kuriuo šuniuku ar kitos veislės kate ir mielai įsitrauks į jų žaidimą.

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 666   Grupė: Bendra  

Trumpa veislės charakteristika

Tai grynaveislės trumpaplaukės katės. Jos išvestos Anglijoje 1870 m. Norėta turėti populiarią naminę katę, kuriai nereikėtų atidžiai prižiūrėti kailio.
Tai meilios, švelnios, supratingos, judresnės nei “persės” katės. Jos labai paplitusios ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose.
Katės postambės, plačia krūtine, raumeninga nugara ir pečiais, trumpomis masyviomis galūnėmis, storomis ir apvaliomis letenėlėmis, stora, palyginti trumpa uodega, kuri lengvai išlenkta (pjautuvo pavidalo). Galva apvali, masyvi, snukis platus, smakras storas, nosis trumpa, tiesi - neriesta, be įlinkio kaip “persių”. Ausys trumpos, nutolusios viena nuo kitos, kiek suapvalėjusios. Akys didelės, apskritos, plačiai atmerktos. Jų spalva priklauso nuo kailio spalvos. Kaklas trumpas ir storas. Kailis švelnus, su poplaukiu.
Veislės skiriasi spalva. Visos jos daro malonų įspūdį - tai gražios, darniai sudėtos katės.
Katės mėgsta bendrauti, kalbindamos šeimininką švelniai murkia. Tačiau tik tiek, kiek leidžia jų nepriklausomas charakteris. Laikyti šias kates - vienas malonumas. Jei nėra būtinybės, kačių nereikia maudyti, šukuoti. Britų trumpaplaukės išsiskiria harmoningu temperamentu, švelnumu, ramumu, pagarbos jausmu sau. Dažnas žmogus, pamatęs šias kates, pavadina jas nuolat besišypsančiomis. Taip yra iš tiesų, nes jos moka džiaugtis gyvenimu.



Istorija

Seniausius kačių palaikus Didžiosios Britanijos teritorijoje archeologai aptiko šalia geležies amžiaus gyvenviečių. Kačių skeletai netvarkingai sumesti į krūvas drauge su lapių, kiaunių, ūdrų ir šeškų palaikais. Šių smulkių plėšrūnų mėsos žmonės nevalgė – jie buvo medžiojami tik dėl šiltų kailiukų. Todėl spėjama, kad ir katės, pakliuvusios į tokias atliekų krūvas, buvo laukiniai, spąstais gaudomi miško žvėreliai.
Mokslininkai ligi šiol tebesiginčija, kas į Britaniją atgabeno pirmąsias namines kates – senovės Romos legionieriai ar Finikijos pirkliai. Kaip ten bebūtų, netoli Selčesterio ir Berkšyro miestų, apdegusio namo griuvėsiuose, rasti naminės katės palaikai. Gaisras nusiaubė visą turtingų namų kvartalą ir palaidojo ne tik šeimininkų mantą, bet ir mylimus gyvūnėlius. Tais laikais (maždaug IV mūsų eros amžiuje) katė buvo retas, egzotiškas ir brangus gyvūnas, kurį galėjo įsigyti tik pasiturintys miestiečiai.
Kai VII amžiuje Britų salose galutinai įsitvirtino krikščionybė, katės tapo vienuolių numylėtinėmis. Griežtos vienuolyno taisyklės draudė laikyti bet kokius gyvūnus ar paukščius, ir tik katėms buvo padaryta išimtis. Pirmąjį kačių globos ir apsaugos įstatymą Pietų Velso princas išleido 936 metais, o 1127 metais arkivyskupas Karboilas uždraudė vienuoliams dėvėti kailinius, brangesnius už avikailį arba katės kailį. Taip kačių kailiukai tapo savotiška Britų dvasininkijos embema, nes kunigų, vienuolių ir netgi vyskupų mantijos būdavo šiltinamos bei puošiamos vien kukliais kačių kailiukais.
Gamtos tyrinėtojas Bartolomju Glenvilas 1398 metais parašytame veikale skundėsi, kad katė – labai sunkiai aprašomas gyvis: vienų kailis baltas, kitų rainas, trečių margas. Jis rašė, kad jaunos katės būna linksmos ir judrios, su jomis galima žaisti virvele, bet, metams bėgant, katės, pasak Bartolomju, aptingsta – vien ėda ir miega, o žaidžia tik tada, kai sugauna pelę. O dar viduramžių mokslininkai pastebėjo, kad susipešusios katės gali sukelti tiesiog pragarišką triukšmą.
Daugiau kaip tūkstantį metų katės Britų salose buvo mylimos, gerbiamos ir saugomos, bet vėliau prasidėjo sunkūs laikai. Inkvizicija visus juodus gyvūnus apšaukė velnių tarnais ir raganų pagalbininkais. Ypatingai nukentėjo katės – pradžioje juodos, o vėliau – ir visos kitos. Baisu skaityti ir sunku pasakoti, kokias kančias teko patirti vargšams gyvūnams. Net ir pasibaigus juodžiausiems inkvizicijos laikams, katės dar keletą šimtmečių buvo visų niekinamos, kėlė baimę ir pasibjaurėjimą.
XIX amžiuje vis daugiau išprususių žmonių ėmė žavėtis katėmis – nepaprastais gyvūnais, sugebėjusiais ne vien išgyventi ilgus persekiojimo šimtmečius, bet ir neprarasti vien joms būdingo orumo bei pasitikėjimo žmogumi.



Anglas V. Harisonas, vienas pirmųjų felinologų, rašė, kad katėms tereikia trupučio meilės, švelnumo ir dėmesio. Tuomet “be pėdsako išnyks žiaurumo antspaudas, ženklinantis visą varganą katės egzistenciją”. Harisonas Veinas propagavo kačių parodas, sakydamas, kad tik tuomet “naujos veislės, spalvos ir žymės susilauks deramo visuomenės dėmesio”. 1871 metų liepos 16 dieną Harisonas Veinas organizavo pirmąją kačių parodą Krištolo rūmuose Londone. Parodoje jis pats teisėjavo, taip tikėdamasis pagerinti ne vien kačių išvaizdą, bet ir, svarbiausia, jų likimą.
Šios pirmosios kačių parodos atydarimo datą galima drąsiai vadinti Britanijos trumpaplaukių kačių veislės gimtadieniu.
Dauguma katininkų (moksliškai tariant - felinologų) mėgsta apie savo pasirinktas veisles pasakoti daugybę įdomių ir romantiškų istorijų. Pavyzdžiui, apie “britus” pasakojama, kad kilę jie iš stambių, stiprių katinų, kuriuos narsūs anglų jūreiviai imdavo į tolimus plaukiojimus. Entuziastai tiki, kad melsvo plauko britų katinas buvo paties kapitono Kuko numylėtinis ir, tupėdamas jam ant kelių arba ant peties, dalyvavo visuose didžiojo keliautojo ir tardėjo žygiuose.



Pasižiūrėjus į britanišką katiną, tokiais pasakojimais visai nesunku patikėti, - toks rimtas ir orus jo pūstažandis “veidas”, toks kartais įsakmus ir orus jo apvalių akių žvilgsnis, kad, rodos, jam tik bocmano švilpuko ant tvirtos krūtinės tetrūksta.
Tačiau Anglija – ne vien orių katinų, bet ir Šerloko Holmso tėvynė. Tokie literatūriniai personažai tuščioje vietoje neatsiranda - anglai gerbia mokslišką tikslumą, netgi felinologijoje. Todėl nė kiek nesivaržydami pripažįsta, kad trumpaplaukės Britanijos katės kilusios iš paprasčiausių beveislių kačių, kurias XIX amžiuje mėgėjai surinko iš įvairiausių savo šalies kampelų ir selekcijos pradžioje kryžmino su persų veislės atstovais.
Ir nieko čia nėra žeminančio ir gėdingo! Netgi tavirkščiai - prašmatnieji „britai“ gali savo kilme tik didžiuotis. Juk ne bet kas buvo jų protėviai, o laisvi, napalaužiami miestų valkatos, išdidūs, nepatiklūs varguoliai ir ne mažiau išdidūs vieniši medžiotojai, sodo džiunglių tigrai.



Britanijos trumpaplaukės katės Lietuvoje
Murklių karalius

Pirmieji britų trumpaplaukiai kačiukai į Lietuvą atkeliavo 1996 m. liepos 2 d. ir tapo pilnateisiais veislyno „Murklių dvaras“ gyventojais.
Paskaitykime, ką prieš ketvertą metų, 2000 metų gegužę, pasakojo p. Romas Baliutavičius, Šiaulių felonologų klubo narys, Britanijos trumpaplaukių kačių veislės pradininkas Lietuvoje: „Kartais tenka girdėti šnekų, esą dar iki tol tūlo bankininko žmona turėjusi britų, bet niekam jų nerodžiusi, o kitas štai tvirtina matęs britų katiną, bevaikštinėjantį po uošvės kiemą kažkuriame Lietuvos kaime...
Kai buvau pradinukas, man ir kitiems vaikams kaimynų berniukas tvirtino turįs ant aukšto...lėktuvą, kurį rado nukritusį į upelį ir kurį naktį jiedu su tėvu parsinešę namo. Aišku, į tą lėktuvą niekam nebuvo leidžiama pažiūrėti...
Tačiau Tarptautinės felinologų federacijos (FIFe) teisėja ir didelė britų kačių „fanė“ Elizabet Šraiber manęs paklausė, kodėl parodoje beveik vien tik persai ir egzotai, - nelabai ką turėjau atsakyti. Tarptautinėje kačių parodoje Šiauliuose 1996 m. kovo mėnesį vyravo būtent šių veislių atstovai. Ir ne vien tik joje.



Įsikalbėjome. E. Šraiber papasakojo apie savo britų kates, su kuriomis ji dirba nuo 1968 m. Tai iš tiesų įspūdingos išvaizdos, jaukaus ir ramaus būdo gyvūnai. Parodė nuotraukas. Paskui netikėtai paklausė, ar nenorėčiau gauti dovanų - porelę britų trumpaplaukių kačiukų?
Negaliu pasigirti akademinėmis anglų kalbos žiniomis (pokalbis vyko angliškai), todėl dar sykį pasitikslinau, ar teisingai viską supratau. Neapsirikau: ji kačiukus man dovanoja. Maždaug poros tūkstančių dolerių vertės dovana!
Prabėgo trys laukimo mėnesiai. Su dukromis išrinkome kačiukams vardus: jis bus Kingas, kaip ir dera karaliams - ramus ir didingas, o ji - Sagitta, lotyniškai tai reiškia „strėlė“. Judri, smalsi, gyva. Vėliau, kačiukams atvykus į Lietuvą, paaiškėjo, kad jų būdą nuspėjome labai tiksliai.
Atvykėliams daug dėmesio rodė ne tik kačių mylėtojai, bet ir žiniasklaida - spauda ir televizija. Jau pirmojoje tarptautinėje parodoje Kaune savo klasėje Kingas tapo nugalėtoju. Jis nugalėjo ir „Best in Show“ konkurse. Pirmieji laurai, pirmosios pergalės...
Kačiukai greitai augo ir tapo neatsiejama mūsų namų dalimi. O po pusantrų metų „Murklių dvare“ gimė pirmieji „lietuviški“ britukai.
Sagitta tapo čempione. Ši rūpestinga mama toliau nebesiekė karjeros aukštumų (nors turėjo tokias galimybes). O štai Kingas pasiekė aukščiausią titulą, tapo Europos čempionu. Jo gauti apdovanojimai (rozetės, taurės ir kt.) sunkiai sutelpa spintoje. Jis - nugalėtojas Tarptautinių čempionų klasėje tarp britų kačių pasaulinėje 1998 m. parodoje Poznanėje; jis - 1998 metų „Lietuvos Top cat“ konkurso vicečempionas; jis - „Geriausias britų katinas“ 1999 m. Tarptautinėje parodoje Vilniuje (čia teisėjai aukštai įvertino visą „Murklių dvaro“ britukų vadą); jis - daugkartinis konkursų „Best in Show“ dalyvis ir prizininkas.
„Murklių dvaro“ britukai noriai perkami. Keletas jų iškeliavo gyventi į užsienį. O vienas katinėlis buvo padovanotas tai pačiai E. Šraiber ir iškeliavo į Daniją - veisliniam darbui tęsti.



Britės - labai švarios ir nereiklios katės. Tai tikri „kambariniai“ gyvūnai. Tačiau mūsų šalyje šiuo metu jos tebėra gana retos.
Parodose prie narvelio su britėmis visada daug lankytojų. Žmones patraukia ne vien įspūdinga išvaizda: masyvi galva ir kūnas, didelės apvalios akys, sidabru persiliejantis kailis, bet kažkas daugiau, kas būdinga šiai veislei.
Kaip jau minėjau, britėms laikyti nereikia ypatingos priežiūros, ypatingo maisto ar ypatingų sąlygų. Viena, ko joms tikrai reikia, - tai šeimininkų meilės“.
Tai tokia buvo Britanijos kačių „eros“ pradžia Lietuvoje ir net dvejus metus „Murklių dvaras“ buvo vienintelis kačių veislynas ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje veisiantis šios veislės kates. Antroji Britanijos trumpaplaukių kačių pora į Lietuvą buvo importuota tik 1998 m. pavasarį.



Britas siamo apdaru

Daugelį metų Britanijos trumpaplaukė katė asociavosi tik su mėlyna spalva. Mėlyna - neatsiejama tipiškų Londono verslininkų spalva.
Tačiau daugelis kačių veisėjų svajojo kiek kitaip. Jie troško „aprengti“ Britanijos trumpaplaukę kokiu nors kitokiu, egzotiškesniu apdaru.
Tokią svajonę įgyvendinti felinologams prireikė nemažai laiko...



Vienas žingsnis iki pripažinimo...

1994 m. beveik 20 veisėjų ir daugiau nei 250 Britanijos trumpaplaukių kačių su atžymomis (colour-point) buvo užregistruota FIFe. Todėl p. V. Satler, Vokietijos klubo prezidentės, iniciatyva buvo paduotas prašymas FIFe tarybai organizuoti pripažinimo parodą.
1995 m. sausio mėnesį Hofo mieste (Vokietija) Britanijos trumpaplaukes kates, „dėvinčias“ siamo katės apdarą (British shorthair colour-point) pirmą kartą pamatė žiūrovai ir FIFe (Federation Internationale Feline) tarptautinių teisėjų komisija.
Šaltą žiemos dieną Tarptautinėje kačių parodoje tarptautinių teisėjų komisija „egzaminavo“ 23 Britanijos trumpaplaukes kates su atžymomis, lygindama jas su Britanijos trumpaplaukių kačių standartu.
Po šios parodos Britanijos trumpaplaukės katės su atžymomis buvo pristatytos FIFe Generalinei Asamblėjai, kurios metu buvo patvirtintas oficialus Britanijos trumpaplaukės katės su atžymomis standartas.



Pradžių pradžia...

Tačiau pasaulinėje arenoje Britanijos trumpaplaukės katės su atžymomis žinomos jau daugiau kaip 20 metų. FIFe garbės prezidentės Alvos Udin (Švedija) veislyne toks kačiukas buvo gimęs 1969 m.
Siamo veislės kačių gerbėjus nuliūdinsime pasakę, kad ši Britanijos trumpaplaukių kačių su atžymomis spalva „neatėjo“ tiesiai iš siamo veislės kačių, bet buvo gauta kryžminant „britų“ ir persų su atžymomis veislės atstovus (Persian colour - point). Tačiau kryžminant šias dvi veisles, buvo gautas per daug švelnus plaukas, todėl vėliau veisėjams teko įvesti ir siamo kačių genų. Norint sugrąžinti tikrąjį Britanijos trumpaplaukės katės įvaizdį, bandymai tęsėsi ilgus metus.
Pirmoji Britanijos trumpaplaukė katė su atžymomis FIFe buvo įregistruota 1984 m. iš MOIRAVIN veislyno.
1990 m. mažos veisėjų grupelės Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje pradėjo importuoti Britanijos trumpaplaukes kates su atžymomis iš Anglijos.



Veisėjai „pionieriai“

Britanijos trumpaplaukių kačių su atžymomis sparčiai daugėjo parodose, o jų mielos nuotraukos paplito spaudoje. Gerbėjų ratas plėtėsi.
Veislynai LA - SAL‘S, DE LA AIRELLE, VOM WAHRBERG, VON TONKAY puikiai žinomi kaip pradininkai. Tik veisėjų entuziazmo ir atkaklumo dėka Britanijos trumpaplaukės katės su atžymomis nė kiek nesiskiria nuo Britanijos trumpaplaukių mėlynos spalvos kačių.



Lietuvoje...

Pirmoji Britanijos trumpaplaukė katė su kreminėmis atžymomis (tai antroji Britanijos trumpaplaukių kačių pora, atvežta į Lietuvą) SYRIAM‘S Creamy į Lietuvą atkeliavo 1998 m. pavasarį iš Danijos veislyno SYRIAM‘S. Tų pačių metų pavasarį iš šio veislyno buvo parvežtas nuostabus Britanijos trumpaplaukis katinas su lelijinėmis rainomis (lilac tabby) atžymomis - SYRIAM‘S Lilac Picador.
1999 03 28 veislyne TREPSIS*LT gimė pirmoji Lietuvoje Britanijos trumpaplaukių su atžymomis kačiukų vada, kurių vardai Drupis Trepsis LT, Dalanas Trepsis LT ir Danielius Trepsis LT.
Veislyno TREPSIS savininkė Kauno centrinio felonologų klubo narė p. Danutė Pilėnienė įdėjo nepaprastai daug pastangų populiarindama colour-point spalvos Britanijos trumpaplaukius. Šios entuziastingos kačių savininkės dėka retos spalvos „britai“ buvo eksponuoti ir šlavė laurus Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje vykusiose kačių parodose. Gražuolis PICADOR puikavosi reklaminėse afišose, kataloguose, žurnaluose.
Picador ir Creamy didžiuojasi titulais, pelnytais tarptautinėse parodose Lietuvoje ir užsienije.
SYRIAM‘S Lilac Picador yra pelnęs aukščiausią Europos čempiono titulą (European Champion) ir tapęs daugelio parodų nugalėtoju. SYRIAM‘S Creamy, būdama vos 15 mėnesių, jau didžiavosi tarptautinio čempiono (Inter Champion) titulu, o tarptautinėje parodoje Lodzėje (Lenkija) tapo geriausia trumpaplauke parodos kate. Šiuo metu SYRIAM‘S Creamy iki Europos čempiono titulo trūksta tik vieno sertifikato.
SYRIAM‘S Lilac Picador, SYRIAM‘S Creamy 1998, 1999m. geriausių Lietuvos kačių konkurse „Top cat“ pateko į dešimtuką ir užėmė prizines vietas.



Lietuvos felinologai neužmigo ant laurų

Britanijos trumpaplaukių kačių mėgėjai, išpopuliarinę šią veislę, pasinėrė į retų spalvų paiešką, tarsi norėdami pabrėžti – britas gali būti ne tik mėlynas!
LFD “Bubastė“ kačių veislynuose „Katės akis“, „Roxera“, „Venta“, „Miauka“ gimę šokolado, lilijinės, raudonos, vėžlio kiauto spalvų britukai stebino Lietuvos kačių mėgėjus.
2005 metų birželio 16 dieną veislyne „Veršvos britukai“ gimė pirmoji klasikinių sidabro ir aukso spalvų „tabby“ kačiukų vada Lietuvoje. Tokios spalvos britai yra reti visoje Europoje.
Pažvelkite į nuostabias britanijos trumpaplaukių kačių nuotraukas. Kokios gražios ir įvairiaspalvės!

Pratęsiant Britanijos trumpaplaukių kačių istoriją Lietuvoje, negalima dar kartą nepaminėti dviejų entuziastingų žmonių - R. Baliutavičiaus ir D. Pilėnienės, - padėjusių stiprius pamatus sveikų, gero temperamento, geros veislinės kokybės Britanijos trumpaplaukių veisimui ir populiarinimui.
Šiuo metu Britanijos trumpaplaukė katė yra viena populiariausių kačių veislių Lietuvoje, aplenkusi ilgus metus lyderiavusius Persų ilgaplaukių kačių atstovus ir konkuruojanti populiarumo „rinkoje“ su egzotiniais trumpaplaukiais.



Britanijos trumpaplaukių kačių standartas pagal CFA

Taškų skalė

Galva 25
Snukis ir smakras 5
Kaukolė 5
Ausys 5
Kaklas 5
Akių forma 5

Kūnas 35
Liemuo 20
Kojos ir letenos 10
Uodega 5

Kailis 20
Kokybė, ilgis,
tankumas 20

Spalva 20
Akių spalva 5
Plauko spalva 15

Bendras apibūdinimas:

Kūnas kompaktiškas, harmoningas; krūtinė galinga, gili; kojos trumpos ar vidutinio ilgio, tvirtos; letenos apvalios; uodega stora, galas apvalus. Galva apvali, tarp ausų pakankamo pločio tarpas; skruostai apvalūs; smakras stiprus; ausys vidutinio pločio. Plaukas trumpas ir labai tankus. Patinai yra stambesni už pateles, skirtumas tarp lyties atstovų ryškus. Ši veislė yra lėto brendimo, t. y. katinas pilnai subręsta ir įgauna tikrąją išvaizdą tik apie antrus metus.
Galva: apvali ir masyvi. Kaklas tvirtas, stambus. Kakta apvali su nedidele plokštumėle viršugalvyje. Kakta negali būti nuožulni.
Nosis: vidutinio dydžio, plati, profilyje su švelniu įlinkimu.
Smakras: stiprus, gerai išvystytas.
Snukis: išskirtinis, gerai išsivystęs, su aiškiai atskirtomis didelėmis, apvaliomis ūsų „pagalvėlėmis“.
Ausys: ausų padėtis labai svarbi - turi sudaryti apvalios galvos įvaizdį. Vidutinio dydžio, plačios ties pagrindu, apvaliais galais.
Akys: didelės, apvalios, plačiai atmerktos.
Kūnas: nuo vidutinio iki stambaus, gerai nuaugęs ir galingas, su gilia ir plačia krūtine. Nugara lygi.
Kojos: trumpos ar vidutinio ilgio, kaulingos, raumeningos ir stiprios, proporcingos kūnui.
Letenos: apvalios ir tvirtos. Penki letenų pirštai ant priekinių ir keturi ant galinių kojų.
Uodega: proporcinga kūnui, vidutinio ilgio, stora ties pagrindu, silpnai smailėjanti, galas apvalus.
Plaukas: trumpas, labai tankus, stangrus, elastingas, kietas palietus. Negali būti dvigubas.
Spalva: katėms su specialia spalva - 5 taškai už plauko spalvą ir 10 taškų už specialų marginimą.
Trūkumai: ryški įduba nosyje, per ilgas ar purus poplaukis, minkštas plaukas, silpnai išvystytas smakras.
Diskvalifikuojantys trūkumai: netaisyklinga akių spalva, žali apvadai suaugusių gyvūnų akyse. Uodegos defektai. Ilgas plaukas. Neteisingas pirštų skaičius. Netinkama spalva. Netinkama nosies odos ir/ar padų odos pigmentacija. Akivaizdūs ligos ar blogos kondicijos požymiai. Ryškūs žandikaulio iškrypimai, prasta dantų būklė.
Čia išvardinti diskvalifikuojantys trūkumai yra taikomi visoms Britanijos trumpaplaukėms katėms (nepriklausomai nuo spalvos ar amžiaus). Kiti diskvalifikuojantys trūkumai būdingi tik tam tikroms spalvoms ar spalvų grupėms yra išvardinti konkrečių spalvų standartuose.

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 4476   Grupė: Bendra  

Net žmonės, nieko nenutuokiantys apie kačių veisles, pažins Siamo katę iš savito kailiuko piešinio, paslaptingų mėlynų akių ir ilgo liekno kūno. Siamo katės populiarios labai daug metų, tačiau ši veislė tinka toli gražu ne kiekvienam. Siamo katės baisiai mėgsta bendrauti, ir ne visi gali gyventi su tokiu reikliu gyvunu. Tačiau, jei jūs norite kilmingos gyvo ir nepaprastai meilaus būdo katės, kurios priežiūrai nereikės skirti daug laiko, Siamo katė gali būti pati tinkamiausia.

Kūnas. Siamo katės, kaip Rytų trumpaplaukės katės, yra grakštaus, lankstaus sudėjimo. Liaunas kūnas ilgas, liesas ir raumeningas; jis nieku gyvu negali būti stambus. Užpakalinės kojos, kaip ir visų laukinių kačių šeimos narių, turi būti ilgesnės už priekines, ilgos ir plonos. Galva pleištiška. Snukutis ir didžiulės ausys turi sudaryti lygiakraštįtrikampį. Siamo kačių akys migdolo pavidalo, kiek įkypos, tamsiai, ryškiai mėlynos.

Kailis. Siamo katės kailis turi būti švelnus kaip šilkas, plaukas trumputis ir minkštas. Siamo katės bemaž neturi poplaukio.

Spalvos. Siamo kačiukai gimsta balti, tamsios žymės ant snukučio, ausų uodegos ir letenėlių atsiranda vėliau. Maždaug triejų metų Siamo kačių spalva nusistovi.Pirminės Siamo kačių žymių spalvos yra tamsiai ruda, melsva, šokolado ir alyvų, bet rausva ir kreminė irgi labai populiarios. Pirminės žymių spalvos gali būti vėžlio kiautopiešinio ir dryžo vėžlio kiauto piešinio. Šios katėsbeveik visada yra patelės. Naujausios yra cinamono ir stirnos kailio spalvos, dūminės, sidabriškai dryžos, trispalvės ir dvispalvės.

Temperamentas

Žmogus, ketinantis pirkti Siamo katę, turi žinoti, kad ji labai tvirto būdo ir neketina tūnoti kampe bei nelįsti į akis.Šie gyvulėliai dažnai vadinami kačių pasaulio šunimis, ir ne be reikalo. Siamo katės garsėja rėksmingumu. Savo nepasitenkinimą jos reiškia šaižiu balsu kiek gerklė išneša. Rujojančios Siamo katės liūdnai pagarsėjusios Jerichono trimitu : nuo jų kniaukimo skamba pusė gatvės. Siamo katės labai mėgsta bendrauti, o nesulaukusios dėmesio, jo reikalauja. Kadangi šios katės dievina draugiją, jų vienų ilgampalikti negalima. Siamo katės gražiai sutaria su kitomis katėmis ir didžiausios šunų draugės. Jos mėgsta būti dėmesio centre. Dievina glostymą ir glamones. Siamo katės žaismingos, protingos. Pirkdami Siamo katę, jūs įsigysite asmenybę. Meilę ir dėmesį Siamo katės grąžina su kaupu.

Komentarai: 3   Peržiūrėjo: 4957   Grupė: Bendra  

Ar būna žemėje stebuklų?
Taip, būna! Stebuklą galima rasti net ant savo namų slenksčio. Bet norint įsitikinti, visa tai reikia patirti pačiam.



Taip atsitiko 1981 metais vienai šeimai iš Kalifornijos. Ponai Joe ir Grace Rugai niekada neturėjo jokio gyvūno ir, neaišku kodėl, niekada negalvojo jų įsigyti. Nepaisant tolesnių jų planų, atsitiko visiškai kitaip.
Kartą Joe, vakare grįždamas iš darbo, prie namų slenksčio rado mažą šešių mėnesių katytę keistai užsirietusiomis ausimis. Šios katytės, kuri dabar laikoma naujos kačių veislės pradininke, kailiukas buvo pusiau ilgas ir juodos spalvos. Sutuoktiniai naujakurę pavadino Shulamith. Iš pradžių katytės šeimininkai į susisukusias jos ausis nekreipė ypatingo dėmesio, bet kai Shulamith atsivedė pirmuosius keturis kačiukus, du iš jų turėjo tokią pat anomaliją. Tada Joe ir Grace suprato, kad tai tikrai ne atsitiktinumas.
Grace Ruga vieną susisukusiomis ausimis kačiuką padovanojo savo seseriai Ester Brimlou. Mažylės Mersedes (taip ją vadino) ausys buvo tokios pat kaip ir mamos, o plaukas buvo trumpas ir dryžuotas. Maždaug po metų Grace seseriai padovanojo vyriškosios lyties colour-point veislės kačiuką, kuris turėjo tapti Mersedes draugu.
Susisukusios ausys galbūt būtų nesulaukusios pasaulinio pripažinimo, kaip ir kai kurios kitos mutacijos, jeigu Nensi Kister (vėliau - Šiaurės Amerikos riestaausių kačių mylėtojų klubo sekretorė) nebūtų pastebėjusi analoginių katės ypatumų ir nebūtų užsiprašiusi porelės kačiukų.
Po kelių mėnesių Nensi paėmė du Mersedes kačiukus - ilgo plauko ir rudo dėmėto atspalvio.
Shulamith ir dviem kačiukais labai buvo susidomėta 1983 metų spalio 23 dieną CFA parodoje Springse. Po šio debiuto jie dalyvavo daugelyje parodų. „Kurlaiieji“ privertė apie save kalbėti, juos apžiūrėjo specialistai ir daugybė kačių mylėtojų.


1986 metų pradžioje, po Shulamith studijos (tyrinėjimų) ir įvairių kačių veislių standartų bei interpretacijų peržiūros „Kačių knygoje“, buvo sukurtas pirmasis Amerikos kurlų kačių standartas. Abisinijos, Egipto Mau ir Ocicat kačių standartais buvo pasinaudota kaip pagrindu, tačiau niekas nesakė, kad Amerikos kurlai turi būti panašūs į šias veisles. Kurlai kilo iš naminių kačių su neįprasta mutacija. Kad būtų išsaugota savotiška jų tapatybė, Amerikos kurlų standartas buvo sudarytas remiantis Shulamith, veislės pradininkės, charakteristikomis. Šis idealus kurlų aprašymas ne tik išskiria jas iš kitų veislių, bet ir garantuoja didelį genetinį fondą bei optimalią veislės sveikatą, padeda išlaikyti individualią ir unikalią Amerikos kurlų išvaizdą.
Felinologus ir genetikus Amerikos kurlų ausys privertė prisiminti škotų nulėpausę (Scotish Fold), kuri taip pat turi išskirtines ausis. Tačiau vienas juokingas posakis puikiai iliustruoja šių kačių skirtumus: „Škotų nulėpausė tupi virtuvėje ir kantriai laukia, kol šeimininkas ruošia maistą. Amerikos kurlaioji visuomet ateina į pagalbą ir aktyviai padeda...“
Amerikoje, kaip ir daugelyje šalių, naujos veislės registracija reikalauja daug ir varginančių procedūrų: sakykim, labai svarbu remiantis neginčijamais argumentais įrodyti, kad siūlomos veislės ypatumai yra ilgalaikės genetinės mutacijos rezultatas. Bet , be šių techninių sunkumų, dar būtina, kad šiuos gyvūnus pažintų ir įvertintų publika.
Nuo 1993 metų Amerikos kurlai jau dalyvavo tarptautinėse parodose, atsirado ilgaplaukės ir trumpaplaukės šios veislės katės.
Palyginti per tokią trumpą savo istoriją Amerikos kurlaioji katė tapo tarptautinio pripažinimo veisle.
Tokios katės tapo gana populiarios ir Europoje, Japonijoje. Artimiausias šios veislės kačių veislynas yra Estijoje. Į Estiją pirmoji šios veislės katė, vardu (CFA) CH. Harthcurl CAC Quarante (ACS ns 24) atvežta 1999 m. Estijos veislynų BOOMER ir SMARAGD iniciatyvos ir entuziazmo dėka šios veislės katės sulaukė FIFe (Tarptautinės felinologų federacijos) Generalinės asamblėjos (2002 m., Portugalija) pripažinimo. Asamblėja patvirtino šios veislės standartą (trumpaplaukių ir pusiau ilgaplaukių). Estijos veislyno pristatytą „retenybę“ pirmą kartą Lietuvos kačių mylėtojai galėjo pamatyti 2004 m. pavasarį tarptautinėje kačių parodoje Vilniuje.
Dar kartą priminsime, kad tokios neįprastos formos ausys yra natūrali mutacija – gamtos išdaiga arba tiesiog nepaprastas stebuklas!

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 2380   Grupė: Bendra  

Ši veislė palyginti nauja, išveista Jungtinėse Amerikos Valstijose šeštajame dešimtmetyje, sukryžminus Amerikos trumpaplaukes su persų katėmis. Šiuo bandymu norėta suteikti daugiau persiškos išvaizdos Amerikos trumpaplaukei katei, bet visai negalvota sukurti naują tipą. Panašus bandymas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje po Antrojo pasaulinio karo, kai britų trumpaplaukių trūkumas vertė veisėjus veisimui panaudoti persus. Tačiau tai buvo vienkartinis bandymas Didžiojoje Britanijoje, ši veikla buvo sustabdyta.
Amerikiečių programa, regis, turėjo du tikslus. Vienas – pasak kai kurių JAV kačių augintojų, buvo parodyti akivaizdų parodos teisėjų patyrimą vertinant persų kates.



Antras – sukurti „lengvai prižiūrimą“ „persą“, kuris turėtų visą persų kačių žavesį ir ypatybes, tačiau jo priežiūra nebūtų tokia sudėtinga.
Vis dėlto šios programos rezultatais pasipiktino Amerikos trumpaplaukių kačių veisėjai, kurie norėjo savo veislę išsaugoti gryną ir buvo sutrikdyti nuolatinių veislės pokyčių, atsiradusių bandymo metu. Pakito kailio tekstūra, jis tapo minkštas, „pliušinis“, be to, padidėjo ir suapvalėjo akys, sutrumpėjo snukis. Taip pat buvo manoma, kad kai kurie veisėjai bandė suporuoti Amerikos trumpaplaukes kates su Burmos katėmis, kurių genetika kai kam kėlė abejonių.
1966-aisiais nuspręsta suteikti vardą naujai gautam hibridui – egzotinis trumpaplaukis. Kitais metais ši nauja veislė buvo pirmą kartą pristatyta parodoje, 1969 m. buvo įkurtas šių kačių augintojų klubas, kuris siekė veislės pripažinimo. 1972 m. egzotinės trumpaplaukės katės buvo pripažintos JAV ir jų kryžminimas buvo griežtai kontroliuojamas. Buvo leidžiama kergti egzotinius trumpaplaukius su Amerikos trumpaplaukėmis katėmis, egzotinius trumpaplaukius tarpusavyje bei persų ilgaplaukius ir egzotinius trumpaplaukius. Šia veisle buvo susidomėta ir Didžiojoje Britanijoje.



Egzotinis trumpaplaukis yra trumpo plauko „persas“. Geriausias šios veislės populiarumo patvirtinimas – amerikiečių mėgstamas pavadinimas „pliušinis meškiukas“ (teddy bear cat).
Iš esmės šios veislės katės atitinka tuos pačius tiek fizinius, tiek spalvinius standartus, kaip ir persų veislės katės, išskyrus kailį, kuris nors ir trumpas, tačiau yra kiek ilgesnis, nei įprasta trumpaplaukėms katėms.
Egzotinės katės yra ramios, švelnios, “inteligentiškos”. Jos mėgsta komfortišką gyvenimą namuose ir yra puikios kompanionės, lengvai auklėjamos. Jos gerai sugyvena su kitais gyvūnais. Myli vaikus, žaismingos, ir šį polinkį šsaugo netgi sulaukusios garbaus amžiaus.
Nereikalauja tokios priežiūros kaip persai, bet kasdieninis šukavimas yra būtinas, kad būtų pašalinti negyvi plaukai.
Egzotinių kačių veisimas yra sunkus. Paprastai katė atsiveda iki 4 kačiukų, bet maždaug pusė iš tų kačiukų būna ilgaplaukiai. Sunku iš karto nustatyti, kurie kačiukai yra ilgo, kurie - trumpo plauko. Katės kačiukus atsiveda pakankamai sunkiai, nes kačiukų galvos yra masyvios, apvalios formos.

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 6830   Grupė: Bendra  

Šiek tiek istorijos. Rusų mėlynosios katės kilmė nėra visiškai žinoma. Ji turi net kelis pavadinimus. Pavyzdžiui - Rusiška katė, Mėlynoji katė, Archangelsko katė, net Ispaniška katė. Tačiau manoma, kad tikroji šios katės tėvynė yra Rusija. Senoji rusų legenda byloja, kad drauge su šia kate į namus ateina ir laimė. XVII šimtmety iš Archangelsko uosto šią katę jūreiviai pervežė į Didžiąją Britaniją Elžbietai I-ąjai. Taip ši katė-aristokratė pateko į europietiškus rūmus. Anglų tarpe šios katės tapo labai populiarios ir buvo veisiamos. Šiandien daugiausia šios veislės kačių auginama būtent Didžiojoje Britanijoje.

Išvaizda.
Kūno dalis Savybės
Kūnas Vidutinio dydžio, ilgas, raumeningas, bet elegantiškas. Kūnas lankstus, judesiai gracingi.
Galva Kaukolė plokščia, žandikauliai siauri. Profilis tiesus: kakta tiesi, nosis tiesi. Tvirtas smakras. Smakras ir nosis sudaro vertikalią liniją. Ilgas, lieknas kaklas.
Ausys Didelės, smailėjančios, palei galvą plačios. Ausies kaušelis labai plonas. Trumpi ir reti plaukai ausies viduje, per kuriuos matosi oda.
Nosis Tiesi, vidutinio ilgumo.
Nosies galiukas Tamsiai pilkas, pelenų spalvos.
Akys Apvalios, didelės, ryškios, migdolo formos ir nutolusios viena nuo kitos. Akių spalva: šviesiai žalia (gali formuotis tik antraisiais gyvenimo metais)
Kojos Ilgos ir elegantiškos. Užpakalinės kojos ilgesnės nei priekinės
Letenėlės Mažos ir ovalios
Uodega Ilga, smailėjanti
Kailis Dvigubas, nes yra pagrindinis plaukas ir poplaukis, kurie yra beveik vienodo ilgio, trumpas, labai minkštas, švelnus, pliušo faktūros (dryžių pėdsakai arba balti kailio plaukai laikomi trūkumais)
Spalva Melsvai pilka su sidabriniu blizgesiu.


Temperamentas. Rusų mėlynoji katė pasižymi net tik puikiu kailiu, bet ir išskirtinu charakteriu. Iš vienos pusės ši katė yra švelni, jautri, taikaus būdo, prieraiši, „santūri“, lengvai prisitaikanti prie buto sąlygų, mėgstanti komfortą bei ramybę, todėl ištisą dieną gali pragulėti šiltoje vietoje nepasijudindama. Tačiau antroji šios katės charakterio pusė – tai padykęs, linksmas, žaismingas, labai judrus, nenustygstantis vietoje, imlus įspūdžiams gyvūnas. Kai kurios mėlynosios katės mielai žaidžia net iki pat senatvės. Šios skirtingos charakterio savybės gali varijuoti. Nenustebkite, jei mėlynoji katė ką tik ramiai gulėjusi staiga pašoks ir ims dūkti – tai vienas iš šios katės ypatybių. Tačiau didesnę laiko dalį rusų mėlynoji katė būna rami.

Idomu tai, jog ši katė nepakenčia triukšmo. Ji vengia svečių ir nemėgsta mažų vaikų, nes jie sukelia daugiausia triukšmo. Tad atėjusius svečius (ypač jei jie yra vaikai) įspėkite, kad jie Jūsų katės neglostytų, o tuo labiau neimtų ant rankų. Na, o jei jau visdėlto taip nutiko – nesibaiminkite. Jūsų išdidžioji aristokratė niekada nebandys išsilaisvinti drėksdama, šnypšdama arba kąsdama. Tačiau kad liko nesužavėta tokiu elgesiu, sugebės išreikšti savo nepasitenkinimą taip, jog Jūs tikrai pastebėsite. Pagaliau ši katė puikiai jaučia, kada laikas žaisti, o kada meilikauti.

Tačiau savo šeimos rate ši katė yra labai meili bei draugiška. Jei ji Jus išsirinks šeimininku, tuomet savo gyvenimo negalėsite įsivaizduoti be šios švelnios bei ištikimos būtybės. Jei rusų mėlynoji jausis mylima, ji Jums paklus ir taps tikru draugu. Tačiau įskaudinus šią katę, ji praras Jumis pasitikėjimą ir nusivils amžinai.

Rusų mėlynoji katė yra idealus draugas namuose dirbantiems asmenims, nes jos nereiklus būdas puikiai tinka šiandieniniai kasdienybei. Tačiau jei šeimininkas dirba ištisą dieną, patartina laikyti du kačiukus. Šis gyvūnas lengvai prisitaiko prie gyvenimo sąlygų bute. Rusų mėlynoji yra labai švari katė, todėl paprastas namų „švaros taisykles“ galima jas greitai išmokyti. Šios katės maudyti nereikia, nebent būtinu atveju.

Jūsų augintinė gali lengvai priprasti prie gyvenimo ritmo, kaip pvz. miegojimo ir prabudimo, laiko pusryčiauti. Todėl nepykite, jei ši katė savaitgalį įprastu laiku jau lauks savųjų pusryčių.
Šios katės paprastai gražiai sutaria su kitomis katėmis ir šunimis, tačiau bendrauja nedaug.
Rusų mėlynoji katė turi malonų, tylų ir švelnų balsą, tačiau ji miaukia retai. Net rujojančios katės paprastai nekelia didelio triukšmo.

Mityba. Rusų mėlynoji katė mitybos atžvilgiu niekuo neišsiskiria iš kitų kačių. Tačiau atminkite, jog katės yra labai išrankios. Ėdalą, kurį noriai ėda viena katė, kita prie jo gali nė neprisiliesti. Parduotuvėse „Kika“ Jūs galite pasirinkti „Royal Canin“, „Jazzy“, „Mano katė“, „Nature's Protection“ ėdalą katėms. Jums reikia tik atrinkti, kuris ėdalas Jūsų katei yra labiausiai mėgstamas. Savo augintinei paruoškite du dubenėlius: vieną dubenėlį skirkite sausam ėdalui, kitą - skardinėse paruoštam ėdalui. Dubenėlio forma bei spalva - skonio reikalas. Šviežiam vandeniui reikia atskiro trečio indelio. Katei paėdus ypač gerai nuvalykite grindis aplink dubenėlį, kuriame buvo įdėtas ėdalas iš skardinės. Katėms ėdalas dažnai krenta iš nasrų, todėl ant nenuvalytų grindų nukritęs ir vėliau suėstas maistas gali pakenkti katės sveikatai.
Atsargiai su vitaminų preparatais! Jų perdozavimas rusų mėlynajai katei gali pakenkti.

Jaunikliai. Mėlynosios katės yra puikios motinos griežtai auginančios savo mažylius. Ši katė gali susilaukti nuo 3 iki 6 kačiukų. Rusų mėlynieji kačiukai yra pasakiškai gražūs. Jie labai mėgsta žaisti, susižavėję bėgioja ir laipioja be galo vikriai, yra smalsūs. Tarp mažylių dažnai būna tikrų „mamos vaikelių“. Dažniausiai jais būna patinėliai.


Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jauniklių švara rūpinasi jų motina. Ji masažuoja jauniklių pilvukus ir išlaižo išskyras. Tokiu būdu guolis lieka švarus. Kai kačiukai sulaukia 4 savaičių ir pradeda valgyti kietą maistą, jie jau patys privalo rūpintis tuštinimusi bei šlapinimusi. Tik labai retais atvejais mažyliai pridaro savo guolyje. Neužilgo katė ima pratinti savo mažylius prie kačių tualeto. Tualetą pastatykite ramioje vietoje. Kadangi mažas kačiukas valgo dažniau, tualetas nuo ėdalo dubenėlio neturėtų būti labai nutolęs. Jei mažylis tualeto visiškai nepripažins, gali būti, jog tualetui parinkote blogą vietą. Pabandykite perdėti jį į kitą vietą.


Priežiūra. Jei norite įsigyti rusų mėlynąją katę, atminkite, jog šiuo gyvūnėliu reikės rūpintis ilgą laiką, nes šios katės gyvenimo trukmė net 18 – 20 metų. Tad prieš įsigijant šį augintinį išsitirkite, ar joks šeimos narys neturi alergijos katėms. Kadangi tai yra naminis gyvūnas, kuris kiek apribos Jūsų laisvę, todėl apmąstykite ar visada atsiras žmogus galėsiantis pasirūpinti Jūsų augintiniu, kuomet Jūs nebūsite namuose? (atostogos, liga). Jei apsisprendėte įsigyti šį mielą padarėlį, būtina prieš tai nusipirkti tam tikrų reikmenų, kad rusų mėlynoji puikiai jaustųsi. Pirmiausia, ką reikėtų isigyti:
Ėdalo katėms
2 dubenėlius ėdalui ir 1 vandeniui
Kačių tualetą su pakratu katėms bei semtuvėliu. Tualetą padėkite ramioje vietoje. Atminkite, jog kol katė tualete, neleiskite jos trukdyti vaikams, šunims ar draugams. Kraikas būtinas kačių tualetui. Ypač rekomenduotinas silikoninis kraikas katėms. Šis kraikas tuoj pat neutralizuoja nemalonų kvapą, nes skystis yra „užrakinamas“ granulėj ir jis negaruoja.
Transporterį. Transporteris - tai nešiojamas krepšys, skirtas gabenti katę iš vienos vietos į kitą. Transporteris ypač patogus kraustantis, vykstant pas veterinarą ar važiuojant atostogauti drauge su savo augintiniu. Trumpai kelionei patartina naudoti nedidelį transporterį, nes jį Jums bus patogiau nešti, o katė bus mažiau kratoma. Norint įveikti ilgesnius atstumus prasmingiau pasiimti didesnį krepšį, kuriame būtų tualetas, vieta ėdalui bei pakaktų vietos katei atsigulti.
Laipynę. Rusų mėlynoji labai mėgsta laipioti, todėl laipyne Jūsų katytė tikrai apsidžiaugs. Laipynejė esančiomis lentynėlėmis bei gultais katė galės smagiai laipioti, o nuvargus ir užsnūsti. Be to laipynės būna su draskylėmis, kur katė galės pagaląsti savo nagučius ir tokiu būdu Jūsų baldai bei tapetai bus apsaugoti. Laipynių yra labai įvairių: jos skiriasi savo dydžiu, spalva, modeliu bei kokybe ir atitinkamai kaina. Suprantama, kad kuo aukštesnė laipynė, tuo mėlynajai katei bus įdomiau. Jei neturite galimybės įsigyti laipynę, o Jūsų katė galanda nagučius, yra prasminga įsigyti draskyklės kilimėlį, kurį galima pritvirtinti prie tos vietos, kur katė dažniausiai galanda savo nagus.
Žirklutes. Jei Jūsų katytė ypač daug draskosi, galite jai pakirpti nagučius su specialiai tam skirtomis žirklutėmis.
Minkštą šepetį. Rusų mėlynoji katė pasižymi gracija bei elegancija. Iš visų jos judesių matyti, kad ši katė yra karališkos kilmės. Kas kartą yra glostęs mėlynąją katę, tas pajutęs kailio ypatingą minkštumą ir švelnumą, ko neįmanoma supainioti su kitos veislės kate. Kadangi ši katė yra trumpaplaukė, jos pliušinio kailiuko priežiūra yra paprasta. Kailį reikia pašukuoti minkštu šepečiu reguliariai, bet gana retai. Per dažnas šukavimas gali sugadinti švelnųjį poplaukį. Jei katė nesišeria, nenaudokite guminio šepečio, kas taip pat gali pakenkti ar net išpešti minkštą poplaukį.
Žaislai. Žaislai – tai tikras džiaugsmas rusų mėlynąjai katei. Mėgstamiausias žaislas yra tas, kuris atitinka pelę, jos dydį bei svorį. O dar geriau, jei žaislas juda, nes tada katė jį medžios. Dideli žaislai gali greičiau pabosti, tačiau mažiukas stalo teniso kamuoliukas, suglamžytas ir susuktas į kamuoliuką popierius, vilnoniai siūlai, špagatas – tai tinkami žaislai šiai katei.
Žaislai iš plunksnų yra itin mėgiami. Su šluotele iš plunksnų ar plunksnų vėduokle galima net ir ypatingai tingią katę prabudinti iš „sąstingio“.

Auklėjimas. Rusų mėlynoji katė bjaurisi barniais. Su ja yra nesunku „susitarti“. O tai reiškia, jog šią katę lengva auklėti. Suprantama, jog geriausia pradėti auklėti kačiuką, kol jis dar mažas. Sudavimas ranka ar laikraščiu mėlynajai katei yra visiškas tabu. Tokiu elgesiu Jūs įžeisite jos savigarbą, išdidumą ir visam laikui prarasite pasitikėjimą. Jei katė daro tai, kas jai neleidžiama, pavyzdžiui kramsnoja Jūsų gėles, lipa užuolaidomis ar kitaip išdykauja, tuomet veiksminga auklėjimo priemonė yra vandens pistoletas arba vandens purkštukas gėlėms. Prisiminkite, kaip katės nemėgsta vandens! Vanduo gyvūnui nesukels jokio skausmo, tačiau tai katė susies su nemalonia patirtimi. O jei Jūs norite savo katyte sulaikyti nuo išdaigos per atstumą, tuomet tiesiog įspėkite garsiu ir aiškiai ištartu “Ne!”.

Rusų mėlynoji labai lengvai pripranta prie pavadėlio. Pavadėlis turi būti su petnešom (jokiu būdu ne su antkakliu!), kuris pritaikomas kiekvienam katės dydžiui. Petnešos turi būti nei per daug suveržtos, nei per laisvos. Pirmiausia šį pavadėlį uždėkite namuose ir kurį laiką nenuimkite, kad gyvūlėlis prie jo priprastų. Tik vėliau eikite į lauką. Įdomu tai, jog šias kates galima išmokyti net nesudėtingų triukų, kaip pvz. tarnauti, atnešti žaislą ar jį net pagauti ore (rusų mėlynoji katė galį į viršų iššokti iki metro aukščio!). Tačiau šiuos „cirko numerius“ šis gyvūnėlis rodys tik šeimos rate, nes kaip jau minėta, ji vengia nepažįstamų žmonių.

Svarbu žinoti, jog agresija, baikštumas arba visiška nešvara rusų mėlynajai katei gali turėti neigiamų pasekmių.

Komentarai: 3   Peržiūrėjo: 5057   Grupė: Bendra  

Legenda pasakoja, kad labai labai seniai Birmoje, aukštai kalnuose, vienoje iš didingiausių šventyklų, gyveno vienuoliai budistai, garbinantys deivę Cun-Kuankse. Toje šventykloje stovėjo auksinė šios deivės statula. Deivė rūpinosi, kad mirusių vienuolių sielos persikūnytų į kitų būtybių kūnus ir padėdavo tam įvykti. Vienuolių sielos prisikeldavo ir sugrįždavo į šventyklą kačių pavidalu. Štai kodėl šventykloje gyveno šimtas šventųjų baltos spalvos su auksinėmis akimis kačių. Šias kates vienuoliai labai garbino ir akylai saugojo.
Kartą šventyklą užpuolė Tailando plėšikai. Jie turėjo vieną tikslą – pavogti brangiąją deivės statulą. Vienuoliai užsirakino šventykloje. Pats seniausias ir drąsiausias vienuolis Mun-Cha, patyręs labai didelius išgyvenimus, išskėtė rankas prieš deivę ir mirė. Išsigandę vienuoliai nutarė pasiduoti, bet staiga pasigirdo širdį veriantis mirusio vienuolio numylėto katino Sinkso klyksmas. Sinksas buvo visas baltas, tik ausys, nosis, uodega ir letenėlės buvo žemės spalvos. Jis užšoko ant plikos savo šeimininko galvos – ir staiga jo kailis nusidažė aukso spalva, o akys pasidarė safyro mėlynumo spalvos, kaip ir deivės. Letenėlių galiukai, prisilietę prie išminčiaus galvos, tapo sniego baltumo, išreikšdami vienuolio sielos švarumą, šventumą ir nekaltumą.
Katino akių žvilgsnis nukrypo į pietinių šventyklos durų pusę, tada vienuoliai suprato, kad išminčiaus siela persikėlė į Sinksą ir visus kviečia apginti deivę. Jie suvienijo jėgas, atrėmė plėšikų antpuolį ir užtrenkė sunkius bronzinius vartus. Šventykla buvo išgelbėta, ji nebuvo išgrobstyta ir suniokota.
Praėjo lygiai šešios dienos po šių įvykių. Visas tas dienas Sinksas nepajudėjo iš vietos, o septintąją toje pačioje vietoje stovėdamas numirė ir nunešė šeimininko sielą į rojų. Juk Mun-Cha nereikėjo gyventi antrą kartą, nes jis jau buvo šventas.
Atėjo laikas išsirinkti kitą vyriausiąjį vienuolį. Iš viso vienuolyno susirinko katės, jų kailis buvo aukso spalvos, akys – mėlynos, taip pat jos turėjo švarumo žymę – baltus letenų galiukus. Katėse įsikūnijusios mirusių vienuolių sielos išrinko vyriausiąjį.
Jeigu vienuolyne mirdavo katė, reikšdavo, kad vienuolio siela amžiams išsilaisvino ir rado savo vietą rojuje. Tačiau vargas tam, kuris užmuš tokią katę. Jo laukdavo didžiulės kančios, kol katėje buvusi siela nusiramindavo ir atleisdavo žudikui.
Štai tokia romantiška legenda byloja apie šventosios Birmos katės atsiradimą.
Pasakojamoje legendoje yra realybės: baltos Siamo kačių "pirštinaitės" buvo pastebimos Indokinijos pusiasalyje. Visiškai įmanoma, kad Siamo tipo katės su baltomis pirštinaitėmis viešėdavo Birmos šventyklose. Ilgaplaukiškumo mutacijų pasitaiko labai retai, tačiau vis dėlto egzistuoja, o tos katės, turinčios labiau papurusį bei ilgesnio plauko kailiuką negu trumpaplaukės jų sesės, ir galėjo būti ypatingai mylimos ir saugojamos šventyklose.
Nuotykių romane "Jo didenybė katinas" yra legendos tęsinys, tačiau čia viskas pagrįsta realiais faktais. Romaną parašė prancūzų rašytojas Marcet Baudoin-Crevoisier – žmogus, tiesiog įsimylėjęs šią kačių veislę ir užsiimantis jos veisimu. Savo knygoje jis pasakoja, kad anglų majoras Raselas ir prancūzų diplomatas Peiras iš budistų vienuolyno pagrobė šventųjų birmų porelę ir po to pardavė amerikiečių milijonieriui Vanderbiltui. Iš šio žmogaus gudrumu, apsimetinėjimu ir intrigomis abi kates išviliojo gražuolė prancūzaitė ir parvežė jas į Prancūziją.
Romanas pilnas įvairiausių nuotykių. Žinoma, tai puikus Rytų legendos tęsinys.

Selekcija

Galima numanyti, kad papasakojus šią legendą, skeptikų veidus iškraipo grimasos, o žurnalistams ji sukelia daug susidomėjimo.
Skeptikus galime nuraminti, pateikę tikroviškesnių faktų apie tai, kad atėjus naujesniems laikams, 1898 metais, į Birmą atlikti karinę tarnybą atvyko majoras Gordonas Raselas. Jis aplankė šventyklą ir iš vyriausiojo vienuolio dovanų gavo mažą medalį su šventosios katės atvaizdu. O vėliau likimas lėmė taip, kad naujo karinio kivirčo metu Gordonas Raselas ir Augustas Pavje išgelbėjo šventyklą. Prieš jiems sugrįžtant į Prancūziją, 1919 metais, atsidėkodamas vyriausiasis vienuolis jiems padovanojo Birmos kačių porelę. Tik gaila, kad ši kačių pora labai sunkiai ištvėrė ilgą kelionę ir netrukus nugaišo.
19245-aisiais į Prancūziją buvo atvežtos dar dvi Birmos katės: Orloff ir Ksenija de Kaaba. Jos buvo sėkmingai panaudotos veisimui.
Pagal kitą versiją, į Rytus iš kelionių porelę Birmos kačių parsivežė verslininkas Vanderbiltas. Tačiau yra žinoma, kad pirmasis žingsnis veisiant Birmos kates buvo žengtas Nicoje, veislyne "Madalpur".
1935 m. Prancūzijoje jau buvo šešios Birmos katės, o tarp jų - ir katinas Dju d’Arakan, kuris buvo parduotas kunigaikštienei Ratibor-Gogenloe už 30 000 frankų.
Toliau šių gyvūnų pėdsakai kažkur dingsta.
Pokarinėje Vokietijoje pirmoji Birmos katė buvo Nadin de Klaramur. Ją 1964 m. atvežė iš Prancūzijos. Nadin yra laikoma visų Prancūzijoje esančių Birmos kačių pradininke, taip pat angliškų ir amerikietiškų birmų senele. Ji išgyveno iki garbingo katėms amžiaus – 20 metų.
Tvirtinama, kad Birmos katė - persų ir siamo kačių kryžminimo rezultatas, tačiau ne visiškai aiški šios naujos veislės baltų "pirštinačių" kilmė. Mokslininkai čia neįžvelgia jokio paslaptingumo: baltos dėmės ant letenų būdingos visoms laukinėms katėms. Birmos kačių veisimo pradžioje buvo pasistengta užtvirtinti šį požymį, kai jis atsirado pusiau ilgo plauko siamo katėms. Pagrindinė problema buvo ta, kad reikėjo ant visų keturių letenų išgauti vienodos formos pirštinaites. Pirštinaitės turi būti idealiai simetriškos – to reikalauja ir šių dienų Šventosios birmos katės veislės standartas.
Pirmoji Birmos katė buvo pristatyta 1926-aisiais kačių parodoje Paryžiuje. Ji turėjo mažas baltas pirštinaites ant rudų letenų, gražų šilkinį kailiuką ir žydras akis, atspindinčias jos tamsią "seno tipo siamo katės" kaukę, t. y. su truputį apvalėjančia galvos forma.
Selekcinis darbas ėjosi labai sunkiai. 1925 m. nustatyti standartai dar keitėsi 1935-aisiais, 1955-aisiais ir 1986-aisiais. Nuolat buvo tobulinamas tipas ir kailio kokybė. Kryžminimas su persų kate suapvalino siluetą, tačiau išnyko baltos pirštinaitės, o vėl jas atnaujinti buvo be galo sunku.
Birmos katės grožis atsispindi harmoniškame derinyje: pusiau sunkus ant stiprių letenų korpusas, apvali su pilnais skruostais galva, žydros, praverto ovalo formos akys, šilkiniai kailinukai su puria, ypač žiemą, apykakle.
Tamsiai rudos siamiškos žymės puikiai dera kiaušinio lukšto su auksiniu atspalviu ant nugaros fone. Pirštinaitės simetriškos, ant galinių kojų kiek ilgesnės. Taip atrodydama Birmos katė pradėjo užkariausti pasaulį. Bendri visų šių kačių bruožai: džiaugimasis gyvenimu, žydros akys, po truputį, augant kačiukui, atsirandančios žymės (kačiukai gimsta beveik balti), taip pat ramus ir švelnus charakteris. Iš siamo katės jos paveldėjo prisirišimą prie žmogaus, iš persų – gracingumą, o iš liūto – žieminę apykaklę.

Ideali katė šeimai

Šiandien šventųjų birmų veislė yra laikoma elitine. Nuo kitų kačių veislių jos skiriasi išore, žavingumu ir ypatingu charakteriu. Šventosios birmos labai greitai tampa pilnateisiu šeimos nariu, labai gerai sutaria su vaikais, kenčia visus jų išsigalvojimus ir visada už viską jiems atleidžia. Šios katės labai lengvai užmezga kontaktą su bet kokiu į namus užsukusiu svečiu. Jos labiau prisiriša prie žmogaus, o ne prie namų. Tai nuostabūs sutvėrimai – švelnūs, žaismingi, pasižymintys beatodairiška ištikimybe, tačiau mainais reikalaujantys to paties. Kad puikiai jaustųsi, joms būtinas dėmesys ir bendravimas. Pasiimdami į savo namus birmietę, jūs prisiimate didelę atsakomybę. Nepamirškite - jai reikalinga jūsų meilė. Šios veislės veisėjai visada perspėja būsimuosius šeimininkus, kad ši katė pamils visus šeimos narius, tačiau kurį nors vieną išsirinks "savu" žmogumi.
Nors birma – gera ir švelni, ji gali būti užsispyrusi ir siekti užsibrėžto tikslo, kaip nė viena kita katė. Tam nepadeda jokie dėmesį atitraukiantys manevrai.
Na, o Birmos veislės katinai – tikri gurmanai ir, skirtingai nuo mažų, gracingų kačių, jie labai atidžiai renkasi maistą.
Birmos katės balsas negarsus. Ji pasižymi nekintančia nuotaika ir gali tapti idealia drauge tam, kas norėtų įsigyti persišką katę, tačiau neturi laiko skirti jos kailio priežiūrai. Šilkinis birmos kailiukas nesulimpa, tačiau trumpas kasdieninis priežiūros seansas vis dėlto būtinas ir jai.
Birmos katė pasižymi išraiškinga individualybe, ji nuolat kuo nors užsiėmusi, protinga ir švelni, prieraiši, labai mėgsta "apsikabinti". Puikiai rasdama bendrą kalbą su žmogumi, ši būtybė lengvai įsilieja į bet kokią šeimą. Ši katė ištikima šeimininkui ir kartais sekioja jį, neatsitraukdama nė per žingsnį. Maži šios veislės kačiukai labai aktyvūs, tačiau augdami tampa vis ramesni.
Šios katės labai smalsios. Jeigu jūs ką nors darysite namuose, jos snukutis visada bus šalia ir įdėmiai jus stebės. Kai į namus ateina žmonės, jos su visais sveikinasi, tačiau ypatingą dėmesį skiria tiems, kurie jomis, šventosiomis birmomis, atvirai žavisi.
Jos žvilgsnyje – deivės siela. Birmos katė labai protinga, smalsi, švelni, mandagi ir žaisminga, ištikima savo šeimininkui ir nuolankiai prisitaikanti prie visų aplinkinių. Trumpai kalbant, tai tiesiog ypatinga katė.
Šventosios birmos esmė – tai kokteilis, kuriame sumaišyti ir labai harmoningai dera charakterio bruožai tų šalių, kuriose jos gyveno.
Paimkite intuiciją ir meilę, kuriomis pasižymi prancūzai, pridėkite angliško santūrumo ir aristokratiškumo, truputį rytietiško paslaptingumo, lašelį vokiškos kantrybės ir praktiškumo, paruoštą mišinį pagardinkite australų meile ir nuotykiais – turėsite tikrą šventąją birmą.

Birmos katės standartas (pagal WCF, CFA)

Bendra charakteristika: Šventoji Birma – mistiška ir legendinė kolor-point spalvos, su ilgu šilkiniu kailiu ir visomis keturiomis baltomis letenomis katė. Ji stipri, kompaktiška, plataus kūno.
Galva: stipri, plati, apvalėjančios formos. Nosis – vidutinio pločio ir ilgio, proporcinga galvos dydžiui, prasideda truputį žemiau akių linijos. Skruostai stori ir apvalūs, su pakankamai suapvalintu snukučiu. Snukučio dalyje kailis trumpas, tačiau tuoj už skruostų žymiai pailgėja. Masyvūs žandikauliai, stiprus ir gerai išsivystęs smakras. Taisyklingas sukandimas.
Ausys: vidutinio dydžio, plotis prie pagrindo lygus ilgiui, galiukai truputį apvalėjantys, išsidėsčiusios pakankamai toli viena nuo kitos (nelabai plačiai, bet ir ne arti).
Akys: Beveik apvalios, su švelnia išraiška, išsidėsčiusios labai plačiai; vidiniai akių kampučiai truputį aukščiau. Akių spalva – žydra ir kuo tas žydrumas gilesnis, tuo geriau.
Tipas: stiprus, masyvus.
Korpusas: ilgas; katė turi būti proporcingai mažesnė už katiną.
Uodega: puri, vidutinio ilgumo, maloniai proporcinga korpusui, sultono formos.
Kailis: nuo vidutinio ilgumo iki ilgo, šilkinės tekstūros, ant pilvo lengvai pasibanguojantis. Jis turi būti tokios tekstūros, kad nesiveltų į kaltūnus ir nesipainiotų.
Spalva: įvairūs birmos atspalviai yra autentiški siamo katės atspalviams. Birmai charakteringos baltos letenos.
Priekinės letenos: grynai baltos simetriškos "pirštinaitės", kurios užsibaigia lygia linija, einančia skersai letenos. Viršutinė baltos spalvos riba – atskirojo penkto piršto pagalvėlė. Labai vertinama kaip galima didesnė "pirštinaičių" simetrija.
Galinės letenos: visiškai balti "batukai", dengiantys visą leteną ir galintys išsiplėsti truputį toliau negu ant priekinių letenų, o ant užpakalinės kojų dalies smailėja ir pasibaigia.
Letenų pagalvėlės ir nosies galiukas paprastai būna nudažyti pagrindinės spalvos tonu arba rožiniai.
Pastaba: katė su idealiomis pirštinaitėmis ir batukais – retenybė. Todėl Birma vertinama ne tik pagal šį požymį, bet ir pagal visus kitus standarto reikalavimus.
Kondicija: gyvūnas turi būti gerai išaugintas: stiprus, gerai išvystytas raumeningas korpusas. Labai charakteringos šviečiančios akys ir gyvas temperamentas.
Klaidos: nesimetriškos pirštinaitės, per daug lengvas kūno sudėjimas, siamo arba persų tipo galva, balta spalva ant krūtinės ir pilvo, per daug baltos spalvos (per didelės pirštinaitės ir batukai).
Kryžminimas su kitomis veislėmis draudžiamas.

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 499   Grupė: Bendra